[b]Mes verti gyventi…ir daugiau. Pabaiga mano - Tavo pradžia[/b] (lapkričio 19d.)
(linaseja)
Pabaiga mano - Tavo pradžia.
Aš ne iš tų, kuriems patinka liūdėti.
O gal viena iš jų? Kurie karčiuose
dūmuose skandina savo plastikinius
jausmus. Pramiega pirmus spindulius
saulės ir gimimą dienos, kuri tikriausiai
bus paskutinė. Užsidengia ausis, kai
paukščiai gieda raudą, paskutinių dienų.
Ir miršta jie per daug paprastai. Be ašarų
ir be kančių. Ir jų mirties, po daugel metų,
nerodys filmai ir knygos nerašys.
Aš atmerkiu akis ir žvelgiu į pilką sieną. Čia mano rytas. Liūdnas, kažkoks nusidėjęs, kažkam prasikaltęs. Bet aš myliu jį tokį. Kartais truputį šaltą. Kartais dar kvepiantį žvakėm ir Tavimi. Tokį jį myliu labiausiai. Kartais nekenčiu…
Už tai, kad myliu ir nesulaukiu. Už tai, kad negaliu, bet nesusilaikau. Už tai, kad vakaras dar graudesnis, panašus į Tave… Miegantį. Mirštantį. Kraujuojantį ant mano skaudančių rankų.
Gyvenk! Prisiminimuose. Filmuose. Mano nuotaikoj, graudžioj. Gyvenk dangui, bundančio ryto.
Rytoj aš atsikelsiu anksčiau ir išeisiu arbatos gerti į kiemą. Lapkričio 19 rytą. Tu žinai? Tiesa?
…ir aš neleisiu Tau mirti šįryt ir niekada, bet nuo šiol ir gyvensi Tu truputį toliau nuo manęs.
Nuo šio ryto toli… Nuo sapnų. Mano. Išleidžiu Tave. Šįryt ir daugiau visada. Kol dangus dar tik bunda, bėk į laimę.
Aš Tau apie ją pasakojau. Atsidenk ausis, ši diena, mielasis, Tau nebus paskutinė. Tu nepaprastas.
Mano apverktas ir iškentėtas. Tu gyvas. Gyvas šįryt. Ir būsi gyvas šiąnakt. Tu gyvensi, kai Tavęs nebesapnuosiu.
Ir pamiršiu Tavo balsą. Gyvensi, kai aš mirsiu, ant kito rankų, nusidėjusių. Gyvensi, kaip gimsiu iš aistros, ant lūpų mylimo.
Gyvensi…
Kai rūkysiu mūsų cigaretę, paskutinę. Ir, kai miegosiu, kol arbata galutinai atšals…
Gyvensi…kai po daugel metų kino salės, pripildytos žiūrovų, rodys filmą apie mane. Nes, Tu žinai, buvau verta gyventi. Buvau verta sutikti Tave.
Mes to verti.
Comments(0)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
