[size=5][/size][size=5][/size]Nebūk mano apgautas. Nebūk apgautas veido, kurį tu matai. Aš nešioju tūkstantį kaukių, kurias bijau nusiimti ir nei viena iš jų nėra tikras aš. Vaidinti yra menas, tai yra mano antra būtybė, bet nebūk apgautas tuo. Dėl Dievo meilės nebūk apgautas. Aš palieku tau įspūdį, kad aš esu patikimas, kad viskas gražu ir ramu mano viduje, taip kaip ir išorėje, kad pasitikėjimas yra mano vardas ir nuošalumas tik žaismas, ir kad viskas ramu, ir aš viską valdau ir man nei vieno nereikia. Bet netikėk manimi. Prašau netikėk!
Išorėje aš atrodau švelnus, bet mano išorė yra mano kaukė. Po šia kauke glūdi nepasitenkinimas. Po šia kauke glūdi tikras aš - sumišęs, baimingas ir vienišas. Bet aš moku slėptis ir aš nenoriu, kad kas kitas tai žinotų ir matytų. Pagalvojus apie mano silpnybes ir baimę, kad jos gali būti išduotos, manyje kyla panika. Todėl aš pašėlusiai sukuriu kaukes, kad galėčiau už jų slėptis, apsimetu abejingu sofistišku fasadu, apsimetu, kad apsaugočiau save nuo žinančių žvilgsnių. Bet toks žvilgsnis juk yra mano išganymas - mano vienintelis išganymas ir aš tą gerai žinau. Ypač jeigu toks žvilgsnis rodo atvirumą ir meilę. Tai yra vienintelis dalykas, kuris gali užtikrinti (aš pats negaliu save tuo įtikinti), kad aš esu vertingas kam nors.
Bet aš tau šito nepasakoju. Aš nedrįstu. Aš bijau. Aš bijau, kad po tavo žvilgsnio nesiseks priėmimas ir meilė man. Bijau, kad tu manysi, jog aš silpnas, ir tu juoksies iš manęs ir tavo juokas man per skaudus. Aš bijau, kad giliai savyje aš esu niekas, niekam tikęs ir tu visą tai pastebėsi ir atstumsi mane. Taip aš žaidžiu savo žaidimus, mano beviltiškus žaidimus, su užtikrinta išore ir kūdikio drebėjimu viduje. Ir taip prasideda kaukių paradas. Ir mano gyvenimas - tik išorinis vaizdas.
Aš tuščiai kalbu su tavimi, mandagiu tonu ir paviršutiniška kalba. Aš tau papasakoju viską, kas yra niekas ir nieko nesakau apie viską, kas tikrai manyje verkia. Taip aš pradedu savo seną įprotį, - nebūk apgautas mano žodžio. Ką aš tikrai norėčiau pasakyti ir ką turėčiau pasakyti, - kad išlikčiau - aš nedrįstu sakyti.
Man nepatinka slėptis. Tikėk manimi. Man nepatinka žaisti šituos paviršutiniškus žaidimus, kvailus žaidimus. Aš tikrai norėčiau būti nuoširdus ir betarpiškas, būti AŠ, bet tu turi man padėti. Tu turi ištiesti man savo ranką, nors gal ir atrodo, kad tai būtų paskutinis mano noras. Tik tu gali manyje iššaukti gyvybę. Kiekvieną kartą, kai tu bandai mane suprasti, kadangi tau tai svarbu, mano širdis pradeda skleisti sparnus: labai mažiukus sparnelius, labai menkus sparnus, bet visgi sparnus. Per savo jautrumą ir užuojautą, ir savo tvirtą supratimą tu gali įkvėpti manyje gyvybės. Aš noriu, kad tai žinotum ir suprastum.
Aš noriu, kad tu žinotum, jog esi man labai svarbus, - kad tu gali išauginti manyje mano tikrą asmenybę - jeigu tu tik nori. Aš linkiu tau norėti. Tik tu gali nugriauti tą sieną, už kurios aš drebu. Tik tu gali nutraukti tą kaukę. Tik tu gali atpalaiduoti mane nuo mano šešėlio, panikos ir nepasitikėjimo pasaulio, nuo mano liūdno žmogaus. Nepraeik pro šalį. Prašau tavęs, nepraeik pro šalį. Aš žinau, tau bus nelengva. Senas mano įsitikinimas, kad aš esu nereikalingas, sukuria stiprias sienas. Kuo arčiau tu prie manęs, tuo daugiau aš aklai tave atstumiu. Aš kariauju prieš tai, ko aš labiausiai šaukiuosi. Sako, kad meilė stipresnė už galingas sienas, - ir ten glūdi mano viltis. Nugriauk tas sienas su tvirtom, bet švelniom rankom - nes kūdikis yra labai jautrus.
Kas aš toks, tu klausi? Tu mane labai gerai pažįsti. Aš esu kiekvienas sutiktas vyras ir kiekviena sutikta moteris. [size=3][/size]
Komentarai(0)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
