Mano tyla nepatiko Robertui. Jis stengėsi mano tylą plėšte išplėšti iš manęs. Atimti. Sunaikinti. Sugriauti. Jis purtydavo mano kūną – bet juk tyla nebuvo kūnas. Tyla buvo mano siela. Prisijaukinau tylą šaltais žiemos vakarais, kai už lango lėtai ir žaismingai supdavosi snaigės, puošdamos vidury kiemo stūksantį seną kaštoną, kuris kiekvieną pavasarį apsipildavo gausiais baltais žiedais, o rudenį brandindavo vaisius o ryškus mėnulis apšviesdavo taką, kuriuo turėdavo pareiti Robertas.
Iš pradžių mano tyla spengdavo ausyse ir tik šunų lojimas arba praeivių juokas ją nutraukdavo. Po to mano tyloje gimė muzika.
***
Šiltas vasaros vėjas kedena mano plaukus. Neįtikėtinai vaiski diena. Einu per žalius, geltonomis piktžolėmis pasipuošusius laukus ir renku jų žiedus. Keista, vaikystėje rankas badę žiedai, šįkart nekanda. Gal todėl, kad noriu nusipinti lauko gėlių vainiką ir pasipuošti? Gaivus marių aromatas. Kitapus marių gerai matosi Juodkrantė. Man taip lengva ir gera. Labai noriu sušlapinti pavargusias kojas marių žydinčiame vandeny, bet netikėtai kylu į viršų ir skrieju virš marių. Baugu man, bet tuo pačiu smalsu. Žvelgiu į žemę iš viršaus. Pirmą kartą. Staigus kritimas. Šalto prakaito banga. Atmerkiu akis. Ach, taip. Telefonas.
-Klausau?
- Gydytoja, gal galėtumėte nusileisti į priimamąjį? Turime skubų ligonį.
- Duokite man penkias minutes, leidžiuosi.
Slogus sapnas. Pasižiūriu į virpančias rankas ir pasiimu į rankas šaltos kavos puodelį. Man reikia atsibusti.
-Labas vakaras. O gal jau rytas? Ir kas čia nutiko? – šypsausi. Kažkodėl esu tikra, kad tik besišypsantis žmogus gali padėti į bėdą papuolusiam.
-Man bloga, - atsako vaiskiai mėlynos akys. Turbūt tokio vaiskumo dangų regėjau šiąnakt-pagalvoju mintyse.
- Taip, sprendžiant pagal gautus tyrimus jums ir turėtų būti bloga. Kiek jums metų?
- Dvidešimt aštuoneri, atsako.
Labai gražus amžius. Norėčiau grįžti atgal į savo dvidešimt aštuonerius. Tikriausiai dabar viską daryčiau kitaip. Kaip greitai bėga laikas. Nesenai buvo aštuoniolika – dabar trisdešimt septyni.
- Teks jus skubiai operuoti. Tik nereikia nusiminti, raminu mėlynas išsigandusias akis, per valandą ir septynias dienas vėl būsite sveikas. Kuo jūs vardu?
- Marius, - nusišypso jis –ir man pasirodė, kad jis manimi patikėjo.
-Sesute, paruoškite ligonį apendektomijai. Ir pakvieskite prašau man asistuoti budintį iš traumatologijos. Taip pat anesteziologą. Skubu.
Priešoperacinėje viena. Pasiimu šiurkštų šepetį rankoms, užlašinu kelis lašus muilo. Ak taip, žiedas. Nusiimu amžinosios meilės priesaikos simbolį ir grūdu jį į kišenę. Pati nesuprantu, kurio velnio jį nešioju, jeigu tai tik simbolis, kuris nebereiškė nieko? Mano akys susminga į atvaizdą veidrodyje ir tame atspindyje matau moterį, pajuodusiais paakiais. Trūksta miego, pagalvoju. Apžiūriu savo kaklą bei krūtinės iškirptę ir veltui bandau ieškoti kabliukų. Lygi, rausva oda. Be raukšlių. Ištiesiu rankas. Jau nebevirpa.
Nusišypsau atspindžiui. Atveriu operacinės duris. Įlendu į šiltą sesutės paduotą apsiaustą. Pirštinės.
-Kaip mūsų ligonis? Jau miega? Tuomet pradėkim. Keturios valandos penkiolika minučių.
-Skalpelį, prašau.
Kol kas užsisakysiu tik puodelį kavos ir mineralinio vandens, -sakau jaunai padavėjai, - ir atsisėsiu prie staliuko lauke, gerai?
-Kaip visada? – klausia, -juodos kavos ir natūralaus nešalto vandens?
-Taip, ačiū.
Susirandu laisvą staliuką kampe, kad galėčiau stebėti praeivius, ir įsitaisau minkštame krėsle. Ankstyvas šeštadienio rytas ir gatvėse praeivių nėra. Šilta. Pirmosios vasaros dienos. Smagu stebėti sužaliavusius medžius, papuošusius Klaipėdą.
-Ar galiu atsisėsti šalia? – mano mintis netikėtai nutraukia vyriškas balsas. Pakeliu akis į viršų. Tos pačios ryškios mėlynos akys draugiškai šypsosi.
-Marius? Kaip jaučiatės? Prašau, sėskite, žinoma.
-Nemačiau jūsų ligoninėje. Man sakė, kad atostogaujate.
-Taip, turiu porą savaičių atostogų. – Ieškojote manęs?
-Norėjau jums padėkoti ir pakviesti jus pietų, jeigu galima, žinoma.
-Toks mano darbas – padėti. – Svarbu, kad jūs jaučiatės gerai. Jau tuoj galėsite dirbti. Matyti jus sveiką – geriausia padėka.
-Man būtų labai malonu, - vėl skęstu didelėje mėlynoje jūroje. Tokių akių nesu dar regėjusi.
-Ir kuom mane vaišintumėte? Ar turite kokį ypatingą patiekalą?
-Galėtumėte pati pasirinkti jums patinkantį restoraną. Arba galėčiau jus pavaišinti paties pagamintu patiekalu. Jūros lydeka krevečių padaže? – jo balsas švelnus. Kaip ir žvilgsnis. Gundantis, kerintis žvilgsnis. Trykštantis energija ir spinduliuojantis nežabojamą seksualumą. Džiaugiuosi ir mėgaujuosi jo buvimu.
Su kava ir vandeniu atėjusi padavėja nutraukia ploną besimezgančio flirto siūlą. Kaip iš letargo miego pabudusi ar iš magiškų kerų išsivadavusi suvokiu – esu ištekėjusi moteris. O jis labai jaunas. Negaliu leistis gundoma. Ir kažkodėl tas suvokimas man sukelia liūdesį.
-Turiu jau eiti. Šiandien atvažiuoja sesuo ir mama gamina mums pietus. Padedu ant stalo pinigus padavėjai.
-O kaip mūsų pietūs?
-Pagalvosiu, - atsakau ir pati nežinau kodėl rašau ant servetėlės savo numerį. – Neskambinkite man vėlai, dešimtą jau miegu paprastai. Mano vardas Monika.
Paskambinu į mamos buto duris ir nekantraudama klibinu rankeną. Duris atidaro Ugnė ir puola man į glėbį. Bučiuoju švelnius, rausvus mergaitės žandukus ir apsuku ją glėbyje, taip kaip jai patinka. Mažoji sukrykščia iš džiaugsmo.
-Tai ar dabar žinai kiek tau metų? Praeitą kartą nežinojai.
-Keturi, man rodo pirštais. Dabar jau moku parodyti. Ir žinai, jau moku raides rašyti. Ir keturis parašysiu, gerai?
-Gerai. Žiūrėk, Ugnele, kokių tau saldainių atnešiau – visą didelį maišą. – Tik pažadėk man, kad visų iš karto nesuvalgysi. Norėsi rytoj važiuoti prie jūros? Kur tavo mamytė?
-Mamytė kambary su močiute, - Ugnė ardo saldainius.
-Sveikos, merginos, - pasilabinu, - kaip smagu tave matyti, Rūta. Apkabinu savo jaunėlę sesę. – Senai matyta ir liekna kokia. Išradai stebuklingą dietą? Kur paslėpei savo vyrą?
-Labas, mama.
Ant stalo garuoja ką tik išvirusios bulvės ir kvepia agurkais.
-Atnešiu mėsą, - sako mama ir man pasirodė liūdnas jos balsas.
-Aš tau padėsiu.
Mama ištraukia iš orkaitės keptą viščiuką ir deda į lėkštę. Keisti jos judesiai – kaip sulėtintame kine. Ir jos skruostu ritasi ašaros.
-Kas nutiko, mama?
-Rūta, - sukūkčioja beveik balsu, -mano mažoji Rūtelė.
Kambaryje laikrodis muša dvylika. Dusliai skamba jo dužiai. Din. Din.
-Vėžys man, Monika. Aš noriu kad mane operuotum tu.
Skaudūs laikrodžio dūžiai.
-Kada sužinojai? Kur Mantas?
-Praeitą savaitę. Mantas jau mėnesį negyvena namuose. Jis mus paliko.
-Nesuprantu – kaip paliko? Kodėl paliko?
-Man skauda šoną jau pusmetį. Jis sakė, kad jam nereikia ligonės žmonos. Ir dar jis sakė, kad turbūt turiu meilužį. O man taip skauda, Monika, be galo skauda, - jos žodžiai virsta rauda, širdį draskančia rauda.
Išgirdusi mamos verksmą atbėga Ugnė. Apsiveja mažytėmis rankutėmis liauną mamos juosmenį ir guodžia:
-Neverk, mamyte, juk teta Monika tave išgydys ir tau nebeskaudės pilvuko. – Juk tu išgydysi mamytę, teta?
Komentarai(0)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
