[i]Išsitraukiu raktus ir net pačiai keista, kad juos taip lengvai randu rankinėje. Mano rankinėje trūksta tik gyvačių – taip pasakytų mano mama – pilna visokiausių reikalingų ir ne labai dalykų – popierių, kosmetikos, čekių, darbinių dokumentų.
Kišu raktą į spyną, bet mano nuostabai, durys neužrakintos. Stipriai suplaka širdis ir nutirpsta rankos ir kojos, bet trauktis jau vėlu ir žengiu pro duris.
Alkoholio ir dūmų tvaikas. Su viskio buteliu rankose mane pasitinka Robertas. Kažkada mylėto žmogaus veidas man dabar kėlė šleikštulį. Padūmavusios ir paraudusios akys bylojo apie pragertą ir bemiegę naktį. Atsilapoję marškiniai ir suvelti plaukai. Kai jį pažinau jis buvo visai kitoks. Ne laikas keičia žmones, pagalvojau, o geras gyvenimas. Ir pinigai. Ir draugai.
- Tai gal malonėsi paaiškinti kur trankeisi visą naktį? – jo balso tonas piktas, bet kažkurią akimirką man pasirodė, kad džiaugiasi mane pamatęs. - Išsijungei telefoną, tau skambinau pusę nakties.
Mane vis dar purto drebulys. Ne baimė – pyktis. Nenoriu diskutuoti ir pasidėjusi rankinę prieškambaryje einu į virtuvę. Mėtų arbata turėtų padėti numalšinti drebulį. Nuvalau viskiu nulaistytą stalą, ištuštinu peleninę ir atlapoju langą – man pradeda stigti oro. Paskui mane atsliūkina Robertas.
- Įpilsiu tau viskio. Nori? Ar vyno? – romantiškai švęsim sekmadienį, - nusišaipo. –Išgerkim už tai, kad mano brangi žmona susirado meilužį.
Robertas svyruoja virtuvės tarpdury įsikibęs į durų staktą, ir man išvis keista, kad dar pastovi ant kojų. Net nusisukusi jaučiu jo žvilgsnį.
- Mano brangioji Monika šiandien labai nekalbi.
- Gal jau užteks gerti? – pradedu pykti. - Pasitrauk.
Iš kambario atsliūkina katinas. Ir glaustosi Robertui apie kojas. Išdavikas – pagalvoju – per porą šio mielo sutvėrimo gyvenimo metų Robertas nė apsirikęs nėra įdėjęs katinui maisto. O šis jį myli. Netgi miega drauge. Alkoholio tvaikas netrukdo katinui. Gal todėl jį myli, kad tai jo dovanotas katinas man. Vietoje vaiko man padovanojo katiną – mintyse nusišaipau.
- Adoni - ateik, įdėsiu tau maisto.
Dvi geltonos akys susminga į mane ir raivydamasis katinas iš lėto ateina. Sekundę murkdamas pasiglausto apie kojas ir jo akys nukrypsta į spintelę, kurioje jo maistas. Įdedu saują maisto ir paglostau šilkinę jo nugarą. Katinas dėkingai sumurkia ir labai aiškiai duoda man suprasti, kad mano misija čia baigta ir jam nereikia glamonių.
Robertas tebesvyruoja tarpdury.
- Išeinu, - sakau jam. – nebemyliu tavęs. Baigta.
- Neškis ir katiną. Jis netiki manimi. Begalę kartų žadėjau išeiti . Ir niekada iki galo.
- Aš nejuokauju, aš iš tikrųjų išeinu. Praeinu pro jį ir atsidarau koridorinę spintą, kurioje kelioniniai krepšiai. Išsirenku aptrintą didelį krepšį ir nešuosi į miegamąjį.
Ant spintutės stovi nuotrauka, kurioje Robertas su katinu. Tokie gražūs abu. Man patinka šis atvaizdas. Gimtadienio nuotaika. Katulis mažiukas, o Roberto akys šviečia. Viliojantis, geidulingas žvilgsnis. Ta nuotrauka giliai įsmigusi manyje, kaip sopulys. Užverčiu ją. Kad netrukdytų. Griauti to, ką bandžiau per metų metus kurti. Arba vaidinti – vaidinti tobulą šeimą. Be barnių. Švariame bute – tiesiog steriliame. Kurioje būtybės turėjo būti tobulos, gražios. Nušlifuotos dailiai, kaip prabangūs itališki baldai – be dėmelės. Netgi mintys turėjo būti sterilios. Be nuodėmių. Tik Robertas tam ugningai priešindavosi – kaskart įsibraudamas savo netobulumu. Iš pradžių griaunamoji jėga buvo silpna – naudodamasis proga kai manęs nebūdavo – jis vedėsi į mano tobulą pasaulį kitas tobulas, gražias būtybes, naikindamas lovoje mano kvapą. Kaskart po mano nebuvimo lova dvelkdavo vis kitais kvepalais. Tylėjau. Tik sterilizuodavau lovą. Matydavau, kad jis siunta. Ir tai suteikdavo man jėgų kaskart tylėti labiau.[/i]
Komentarai(0)
|
Naujienos
IT
RU
LT
EN
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
