Vėjuotą ir speigo ištiktą naktį skendau savo mintyse, ieškojau savęs dar ilgai, tačiau pavargau. Ir rūku besidengiantis kristalinis dangus toks nuostabus...Aš dar kvėpuoju, lėtai alsuoju - tavim. Nors viskas jau seniai išbėso ugnim... Nebėra, to kas buvo, kas bus. Ir šaltos rankos nusvyra ledu. Aš vis dar tikiu tavim, savim ir dangum besislepiančiu speigu. Veidrodinis vanduo suspindo nuo saulės šviesos, o aš vis dar gulėjau sniege. Ledinėm akim nužvelgiau horizontą ir jame skendau. Pamėlusios ranko kaskart šalo vis labiau, tačiau man neskaudėjo, aš atidaviau jam dalelę savęs, dalelę savo šilumos, kurios niekada nebepajaus. Pasiėmei mane su savim, nors aš vis dar regiu, tavo skaidrias it stiklas akis. Aš nebereaguoju į aplinkinius, tačiau vis dar galvoju. Galvoju apie tave, ledo karste, gyvenimo prasme. Ir šiluma nubėga sustingusiomis kraujagyslėmis, o ašara dar šilta nubėga skruostu sušalusio veido. Paskutinį kartą žvelgiau į mėlį dangaus, šaltą vėją jaučiau ir stingo mano kūnas su kiekviena minute, tačiau niekada taip ir nepamiršau tavęs, meile vienintele ir amžina mano...
Ir taip ji užbaigė savo gyvenimą kupiną skausmo. Ji neištvėrė, po jo netekties, o susirinkę žmonės kalbėjo apie tyrumą ir gerumą mergaitės, amžiams užmerkusios akis.
http://www.youtube.com/watch?v=9mQC9VN1Gw8
Komentarai(0)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
