[i]Kai pasaulyje lieki vienas ir nejauti tos ribos, kuri nubrezta ties proto ir supratimo riba, tu pasiklysti…
Tau buna baisu, tau atrodo, kad tu apakai, jog tu lyg tuscias dalykas, kurio niekas nemato, tu prasau pabuti kartu, neleisti uzgesti sirdyje deganciai ugnei, bet tiesiog taip lemta, kenteti, smukti o veliau kilti ir mokytis is savo klaidu. Kartais per savo klaidas prarandame brangiausius savo gyvenimo zmones, pats nurauni sau meiles sparnus ir prasai jos sugryst, bet deja tai tik svajones, tai mirazas, tai nepasiekiamas tolis, kazkur gilyje protu tu ja paleidi, bet sirdis supranta, kad ji tau brangi, kas gali jos nekesti gali jos vengti, bet is vidaus ji nepasitrauks… Tokiais atvejais dazniausiai zmones praranda jegas, praranda viltis, svajones, tik skausmas ir beprotybe juos uzvaldo… Ir kai kiekviena diena vis sunkiau ir tu pradedi bijoti, kad tai niekada nesibaigs tu balansuojies ties riba, riba kuri gali buti perzengta ir sunkiai tu sugebesi gryzti atgal… Kai ateina naktis, kai saltis nukrato tawo kuna, tai tu jau buni kitur, buni "baltas" tu gali matyti tai ko nera, rasti atsakymus I visus klausimus, bet tai tik padaro viska gyvenima daug sunkesi. Tu jauti kaip tawe gasdina sviesa, tu bijai dienos, tu negali pakesti, kad kazkur salia kazkas laimingas, kazkas mato grazu pasauly… Tuo metu tau nerupi ka sako kiti, tau nerupi ko nori sirdis, tu matei tik tai ko nori pats matyti, tu puoli zemyn ir net pats nepastebi kaip zemai atsidurei….
Tu sedi po tiltu tamsoje
Klausi saves kodel tu suklydai, kodel taip padarei, juk viskas galejo buti kitaip…
Kaip prasai saves, kad nustotum kentet
Tu matai tik "baltaja" Sviesa, tu keliauji jos keleis, tu …
Per daug jau sunku, tu negali istverti to skausmo, tu negali matyti savyje to ka matei anksciau tu bijai sugrysti…
Prasydamas tu atleidimo tu tikiesi, kad viskas bus atleista, kad viskas bus gerai, tu manai, jog visas gyvenimas grys I senas vezes . bet deja jis vis tolsta ir tolsta, kaip pries akis pralekia viskas kas buvo ir tebera brangu, nenori kas tai dingtu praityje…tu nori tai susigrazinti, bet stengtis tu nemoki… Tu sakai., kad pradejai gyvenima, sakai, kad nekartosi tu klaidu, bet viskas daug baisiau…
Ar tu zmogus? Ar tu dar ka nors jauti? Taves ji klausia su panieka ir pagieza akyse…
Kai tamsoje paskesti, kai pasiklysti savyje, kai nori silumos, prasai pagalbos bet deja, kiekvienas turi nukeliauti savo kelia, kuris toli grazu neveda vien tik per dziaugsma ir laime, kartais pasitaiko duobiu, is kuriu islipti mes turime patys, turime neatsigrezti I praiti, ir negyventi atsiminimuose, o tiesiog atmerkti akis ir eiti tiesei… tai reiketu daryti, bet kai tamsa uztvindzius tawo prota, uztvindzius tavo nora ka nors pakeisti,, keitiesi ir tuo paciu pameti tai ko ieskai…
Manai, kad pasaulyje yra meile?
Deja NE, tai tik skausmo saltinis, tai tik prisiminimai spalvoti
Iliuzija vercianti tawe skrajoti
Matyti kaip kyla ryte saule nuostabi
Kaip sviecia zvaigzdute~ tau pro lango plyseli, bet kai ji nutruksta:
Viskas aptemsa, viskas praranda savo verte, viskas viskas tik ne ji…
Gali kaltinit ja, gali kaltinti Dieva, bet suvokti jog pats esi kaltas niekaip negali
Negali jos paleisti, negali ziureti kaip ji laiminga su kitu zmogumi…
Tu jauti, kad ji tau skirta, ji dalele tawes, ji kitokia…
Ir del jos aptemdytu protu gali padaryti, bet ka kad tik ji neatitektu kam nors kitam, arba galutinai neisnyktu is tawo gyvenimo, tu skesti savyje, tu nenori jos pamirsti, kad ir kaip noretum
Lieka tada tik baltas kelias, vedantis I balta sviesa, kur atejus, tu pamatysi angela balta, jis tau tars: Ji tawes jau laukia, prie vartu istremtu, ji nenorejo buti be tawes, ir pakyli taip aukstai, su dangiskais sparnais…Tu matai kaip kyla viskas, o kazkur zemai zemai parasyta jos krauju: Atleisk man, bukime amzinai kartu…
Grazi istorija[/i]
Komentarai(1)
|
Naujienos
RU
LT
EN
IT
Žaidimas "Pakibink"
Naujausi blog'ai
